pavirkus

pavirkùs, -ì adj. (4) patogus, parankus, tinkamas: Pavirkiõj vietoj bulvos pasodintos Sl. Čia nepavirkì ganykla – tarp javų Sl. Pasnigo, ir pasidarė pavirkùs kelias Kp. Laukai pavir̃kūs dirbt Kp.

pavirkù n.: Nusisamdžiau pievą šaly, man labai pavirkù Skp. Pavirkù į malūną Šmn. Pavirkù ganyt vasarą pakrūmiais Pnm. Kad čia šitas pievas mums ataduotų, tai būtų labai pavirkù Š. Vieškeliu važiuot pavirkiaũ Kp.